(8 37) 300674 info@garliavossc.lt I-VII 8:00 - 22:00

Etninė kultūra

„Tai gražumas rudenėlio“,- dainavo senoliai. Taip, ruduo gražus, geras, turtingas laikas, nes „Pavasaris barsto, o ruduo renka“, nes „Ruduo visus ponais daro“.

Kaip gi tradiciškai mes visi gyvename šį laikotarpį?

Rugsėjo pirmoji –  džiugi, bet ir  daug jaudulio kelianti diena. Nuo šios dienos daug kas keičiasi, verčiamas naujas gyvenimo puslapis: vieni žengia pirmuosius žingsnius iš namų – tampa darželinukai, kiti – jau pirmokėliai, kiti – studentai. Susitinka senieji draugai, gimsta naujos draugystės. Šeimose gyvenimas, nors ir kupinas kasdienių rūpesčių, kiek aprimsta: baigiasi kelionės,  įvairios išvykos, visi daugiau laiko leidžia namuose ir imasi savų veiklų.

Rudens lygiadienis – rugsėjo 21-23 dienos. 21 d. – šv. Mato, visų Matų vardadienis. „Nuo Mataušo vanduo ataušo“ – jau neįprasta maudytis po šios dienos, nebent esi ruonis ir pripažįsti maudynes kiaurus metus. Lygiadienį paminime įvairiai: vieni kuria  misterijas, mini Baltų vienybės dieną, kiti rengia tradicinių šokių vakarones, vaikai mokyklose  piešia du besipešančius gaidžiukus –  baltą ir juodą.  Žinoma, nugali juodas, nes  įžengiame į tamsųjį pusmetį.

Mykolinės – rugsėjo 29 diena. Iki Mykolinių susitvarkome savo sodus, daržus, nusikasame bulves. Jau kurenamos krosnys, todėl labai smagu išsikepti bulvinių vedarų, kugelio, blynų ar išsivirti cepelinų. Nors gervės paraistėse vis dar klykauja, tūtuoja, bet paukščių nebe daug belikę. Laukuose dažnai matomos įmitusios stirnos, tingiai rupšnojančios neseniai sudygusius žiemkenčius. Stirnos  neretai  ateina  net į sodus pasmaguriauti nesurinktų obuolių.

Pagaliau jau gerai prinokę  geltoni, sultingi  antaniniai obuoliai.

Pilni daržai nepanaudotų moliūgų. Kaip gi neprisiminsi iš kitų kraštų ataidinčios Helovino šventės, spalio 31 d. Bet išskaptuotų moliūgų ant galvų nededame, kaip tai daroma JAV, o dažniausiai iš moliūgų darome žibintus, įstatome degančias  žvakes. Ir šviečia moliūgų žiburiai pakelėse per visą naktį. Vaikystėje panašiu laiku  vieni kietiems sekdavome šiurpes, dabar jau kiek primirštas kraupias pasakėles apie  lovoje netyčia rastą šaltą ranką, apie netikėtai  žiaurų lėlės žvilgsnį, apie kažką nepažįstamą, šaukiantį tamsoje „atiduok širdį“ ir kt.

Visi Šventieji – lapkričio 1 d., Vėlinės – lapkričio 2 d.  Šiomis dienomis prisimename  savo artimuosius, jau palikusius šį pasaulį. Lankome jų kapus, deginame žiburėlius, nusilenkiame Lietuvos didvyriams, garsiems žmonėms, žvakutes uždegame ant  niekieno nebelankomų kapų. Labai svarbu, kad niekas nebūtų pamirštas. Visos Lietuvos kapinės, kapinaitės nušvinta ypatinga šviesa, iš toli atrodo kaip paslaptingi miestai. Tarsi suartėjame su mirusiųjų pasauliu, tarsi išėjusieji prie mūsų pasilenkia. Pajuntame amžinybės alsavimą,  suvokiame, kad niekas su mumis neprasideda ir niekas nesibaigia.  Visai kitaip suskamba posakis: „Rudenį visi lapai krinta“.

Kapinės lankomos dar porą savaičių ir paruošiamos žiemaI.

Martynas – lapkričio 11 d. Paskutinė rudens šventė. Jau neretai būna gruodas, neretai pašąla, pasninga, bet nepakankamai, kad laukai nubaltų.  Vakarai tamsūs ir ilgi. O ir dienos niūrokos. Ir reikia , kad taip būtų, nes sakoma: „ Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, Jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“. Visi norime, kad Kalėdos būtų baltos ir šviesios. Tad stebėkime orą ir įsitikinkime, ar tai tiesa.

Laukiame Advento, kuris prasidės nuo pirmojo sekmadienio  po šv. Andriejaus (lapkričio 30 d.)

Džiaukimės rudeniu, rudenėliu. Tebūna jaukūs namų vakarai.                                                                                                   

Nijolė Grivačiauskienė, 2022.09.21

                                                                                                                                                                                                           

 

Nuotraukų autorė Neringa Sergedienė 

 

 

Keisti šrifto dydį